Bene anksčiausiai (XV-XVI a.), kiek žinoma, kalvystės amato Lietuvoje mokyta cechų kalvėse. Apie tokio mokymo programą, deja, neturime jokių žinių, išskyrus tai, kad pagrindinį mokytojo vaidmenį atliko cecho meistras. Iš pradžių mokinių skaičius nebuvo ribojamas tureklai, o nuo XVI a. vidurio cecho meistras galėjo turėti tik 1-2 mokinius. Mokiniai buvo parenkami iš laisvųjų valstiečių arba laikinai atleidus juos (pono valia!) nuo baudžiavos, arba iš miestiečių.
Amato mokymo sėkmė priklausė tiek nuo meistro kvalifikacijos, patyrimo ir jo geranoriškumo, tiek nuo paties mokinio gabumų ir uolumo. Mokinys privalėjo ne tik stropiai mokytis, iki galo išbūti sutartą laiką, bet ir, žinoma, kokybiškai atlikti privalomą „diplominį” darbą arba vadinamąjį šedevrą (pvz., nukalti grandinę, kirvį, pasagą ir pan.). Tai buvo griežtų cecho statuto taisyklių reguliuojamas mokymas.
Cechinės kalvystės mokymosi laikais buvo nusistovėjusi tokia meistrystės įgijimo gradacija: mokinys-pameistrys-meistras. Tik gerai Įsisavinęs pamatines žinias ir įgijęs darbo įgūdžių, mokinys buvo perkeliamas į pameistrius, t.y. įrašomas į pameistrių knygą. Paskui keletą metų atidirbęs pameistriu ir atlikęs privalomą kelionę į užsienį ir iš užsienio meistrų įgijęs dar didesnės patirties, po metų atlikęs minėtą šedevrą, jis galėjo būti įrašomas į meistrų, knygą. Įrašytas į cecho meistrus, kalvis privalėjo įsirašydinti ir į miesto piliečius ir, kaip „geras žmogus”, laiku atlikti visas miesto piliečio prievoles bei pareigas (įskaičiuojant apsiginklavimą ir miesto gynybą).
A.Endzino pateiktomis žiniomis, pirmąją specialią mokymo įstaigą Lietuvos-Lenkijos valstybėje, tolimoje Liublino apylinkėje, įsteigė pijoras Ig. Konarskis apie 1761 m. Be kitų specialybių, čia buvo mokoma ir šaltkalvio (kalvio?) amato. 1776-1777 metais Gardino priemiestyje Gorodničėje buvo įsteigta pirmoji Medicinos ir veterinarijos mokykla, skirta lietuviškoms ekonomijoms. Prie šios mokyklos veikė ir pirmoji mokomoji kalvė, kurioje buvo mokoma kaustyti ne tik arklius, bet ir jaučius, taip pat tinkamai prižiūrėti (gydyti) jų kanopas. Visiškai panašią funkciją atliko ir XIX a. pradžioje įsteigta Vilniaus universiteto veterinarijos katedra. Pvz., 1825 m. joje mokėsi 26, o 1826 m. -net 68 studentai. Šios katedros mokomojoje kalvėje buvo mokoma vil-nietiško arklių kaustymo. Greta užsieniečių mokė ir šią mokyklą baigę kalviai J.Vitavičius ir A.Šusteris. Propaguojant šj arklių kaustymo būdą, buvo išleistas net specialus vadovėlis „Apie arklių kaustymą ir elgesį su sveikomis ir pažeistomis kanopomis”, taip pat iš anglų kalbos išverstas Kolemano veikalas „Kanopų kaustymo pagrindai” ir buvo mokoma kanopų gydymo. Susirūpinta ir kitur steigti veterinarijos mokyklas su panašia programa.
Labai didelį dėmesį amatų mokymui, ypač dvarų manufaktūrinėse įmonėse, skyrė vyriausiasis Lietuvos dvarų ekonomas A.Tyzenhauzas. Šiose įmonėse ir dvarų ekonomijose buvo įvairių specialybių (taip pat ir kalvių, šaltkalvių ir kt.) mokinių. Įsisavinę savo specialybę, jie turėjo pakeisti meistrus, atvykusius iš užsienio. Jeigu mokinys blogai mokėsi, neklausė meistro, tai pastarasis (arba kontora) turėjo teisę tokį mokinį bausti, bet taip, kad mokinys netaptų nedarbingas… Beje, vartotas ir priverstinis mokinių rinkimas ir siuntimas, pavyzdžiui, į Gardiną. Nepaklusnius mokinius bausdavo, net sukaustydavo. Įdomi ir svarbi detalė: iš baudžiauninkų kilę mokiniai, grįžę į kaimą, galėjo verstis išmoktu amatu, nors iš baudžiauninkų sąrašų jie nebūdavo išbraukiami.
XIX a. viduryje, o ypač po baudžiavos panaikinimo, drauge su ūkio raida pastebimai išaugo ir amatų mokymosi reikmė. Šiuo augančiu poreikiu sumaniai stengėsi pasinaudoti Lietuvoje gyvenę žydai. Jie net prie savo pradinių mokyklų steigė amatų klases. Prie Raseinių, Panevėžio ir Telšių pradinių mokyklų įsteigtos amatų klasės su šaltkalvių ir stalių skyriais, o Kaune – su šaltkalvių ir stalių – medžio tekintojų, skyriais. Panevėžio mokyklos šaltkalvių skyriuje buvo mokoma ir kalvystės amato. Nuo žydų mokyklų stengėsi neatsilikti ir kitos vietos mokyklos. Ne tik prie pradžios mokyklų, bet ir prie našlaičių prieglaudų buvo steigiamos amatų mokyklos arba amato mokymo klasės (dirbtuvės).
Lietuvos amatų plėtojimui XIX a. teigiamą vaidmenį suvaidino specialiosios žemės ūkio mokyklos. Pvz., Rietavo žemės ūkio mokyklos programoje buvo du svarbūs punktai, susiję su kalvyste: „Žemės ūkio mašinos ir įrankiai”, taip pat „Mokslas apie arklių kaustymą”. Panašus vaidmuo teko Joniškėlio specialiajai žemės ūkio mokyklai ir kitoms tokio profilio Vilniaus švietimo apygardos mokykloms.