Bene anksčiausiai (XV-XVI a.), kiek žinoma, kalvystės amato Lietuvoje mokyta cechų kalvėse. Apie tokio mokymo programą, deja, neturime jokių žinių, išskyrus tai, kad pagrindinį mokytojo vaidmenį atliko cecho meistras. Iš pradžių mokinių skaičius nebuvo ribojamas tureklai, o nuo XVI a. vidurio cecho meistras galėjo turėti tik 1-2 mokinius. Mokiniai buvo parenkami iš laisvųjų valstiečių arba laikinai atleidus juos (pono valia!) nuo baudžiavos, arba iš miestiečių. Amato mokymo sėkmė priklausė tiek nuo meistro kvalifikacijos, patyrimo ir jo geranoriškumo, tiek nuo paties mokinio gabumų ir uolumo. Mokinys privalėjo ne tik stropiai mokytis, iki galo išbūti sutartą laiką, bet ir, žinoma, kokybiškai atlikti privalomą „diplominį” darbą arba vadinamąjį šedevrą (pvz., nukalti grandinę, kirvį,…