Lietuvoje – žemės ūkio kraštas. Kad ir kaip galvotume, jog šalies pramonė turi priklausyti nuo pažangių technologijų gamybos ar kūrimo, vis tik visas pamatas išlieka žemės ūkyje. Valgyti reikia visiems. Juolab, kad ūkininkavimui turime išties geras sąlygas. Daug pigios žemės, tikrai pakankamai šilta klimatą, pigios, nors kartais ir pasyvios darbo jėgos. Ir rimtesni, daug ir protingai dirbantys ūkininkai tikrai nesiskundžia nei darbu, nei uždarbiu. Taigi ūkininkavimas neatsiejama mūsų, lietuvių, gerovės dalis.
Nuo senų laikų Lietuvoje vis kas nors auginama. Žinoma, populiariausia buvo įvairūs javai. Duona – vienas pagrindinių maisto produktų, neskaitant mėsos. Kiek vėliau, prieš kelis šimtus metų į Lietuvą atkeliavo ir bulvės, sunkiai, bet visgi gana greit išpopuliarėjusios ir tapo neatsiejama kiekvieno daržo dalis. Bulvės užima ir svarbią dalį ant mūsų stalo. Vis stambesniu mastu ir auginamos atrodo tokios daržo daržovės, kaip burokėliai, morkos. Ūkininkams specializuojantis, savo hektaruose sodinant vos vieną ar kelias rūšis, žymiai lengviau išgauti didesnius derlius, lengviau pritaikyti savo turimą infrastruktūrą atitinkamam sandėliavimui.
Turim Lietuvoje ir kažkiek didesnių šiltnamių. Vis tik pomidorais ir agurkais panašu kad net ir savo šalies nespėjam aprūpinti. Vasara, taip, pomidorų, ypač turguose, galima įsigyti tikrai daug ir vietinės kilmės. Tačiau tada juos pardavinėja ir visi smulkūs augintojai. Nėra ko norėti, žiemą ne tik kad neracionalu būti mesti didžiules pastangas šiltnamiams šildyti, bet tiesiog šiems augalams trūktų ir šviesos. Taigi pomidorų auginimas lieka arba individualus sodininkų – daržininkų reikalas, arba, ypač žiemą, turime tenkintis daug prastesnio skonio, ir, ko gero, maistinės vertės atvežtiniais pomidorais iš Ispanijos ar Italijos.
Taigi, stambus žemės ūkis Lietuvoje specializuojasi. Tuo tarpu smulkieji augintojai, net vasaromis į sodininkų bendrijas plūstantys miestiečiai – vis dar be galo populiarus reiškinys. Atrodo, jau nemažai metų praėjo, kai Lietuvoje vyrauja miestietiškas gyvenimas, tačiau žemės trauka nelinkusi pasitraukti. Nemažai daliai žmonių tie šeši arai sodų sklypelyje pavirsta vasaros metu pavirsta kaip antrais namais. Kartu ir darbu, ir poilsiu. Ir ne dėl pinigų žmonės siekia užsiauginti visko patys – bet kas pasakys, kad naminis pomidoras ar agurkas žymiai skanesnis už atvežtinį iš užsienio, iš didelio intensyvaus ūkio. Svarbus veiksnys čia patampa ir tikėjimas (nes o kas gi tikrina iš tikrųjų), jog savo sklype užauginta daržovė bus gerokai sveikesnė.
