Vertimo transformacijų svarbą pabrėžė ne vienas tyrėjas, teoretikas. Vertimo transformacijos apibrėžiamos kaip tam tikri teksto perdarai, siekiant originalo ir teksto ekvivalentiškumo ir vertimo teksto kalbos natūralumo. Norint, kad vertimai būtų atlikti tinkamai turi būti tinkamai susipažinta su vertimų transformacija. Atskirose vertimo teorijose transformacijų klasifikacija skiriasi, bet bendriausiu požiūriu galima skirstyti į kokybines ir kiekybines transformacijas. Kokybiškai transformuojant originalo kalbos vienetas keičiamas kitokias kalbines ypatybes turinčiu vertimo kalbos vienetu, o kiekybinė transformacija reiškiama kiekybininais perdarais: vertimo teksto kalbos vienetų mažinimu arba papildomų vienetų pridėjimu.
Vertimo transformacijos gali vykti įvairiuose teksto kalbos lygmenyse: leksikos, morfologijos, sintaksės, teksto sintaksės. Mikrokultūrinių teksto vienetų transformacija lemia didesnių – makrostruktūrinių teksto dalių kitimus, leidžia geriau perteikti norminį teksto ekvivalentiškumą, kūrinio dvasią. Siekdamas teksto vertimo ekvivalentiškumo, vertėjas turi atsižvelgti į skirtingą originalo ir vertimo kalbų pobūdį, nekopijuoti originalo teksto sakinių sintaksinių struktūrų, neversti pažodžiui, neperkelti į vertimo tekstą formaliųjų kitos kalbos elementų. Norėdamas ekvivalentiškai perteikti teksto prasmių visumą, komunikacinį turinį ir poveikį , vertėjas privalo rasti kuo įprastesenes realios vartosenos vertimo kalbos priemones, kūrybiškai parinkti teksto stilistinę raišką ir tinkamai taikyti vertimo transformacijas.
Visas vertimo transformacijas galima skirstyti į:
- Pakeitimus
- Praleidimus
- Įterpimus
Pakeitimai savo ruožtu skirstomi į leksinius-semantinius ir gramatinius. Leksinėmis – semantinėmis vertimo transformacijoms priklauso:
- Generalizacija
- Konkretizacija
- Antoniminis vertimas,
- Adaptacija,
- Denominacija,
- Kompensacija
Generalizacija apibrėžiama kaip plačios semantikos leksinio atitikmens parinkimas verčiant originalo kalbos konkrečios reikšmės žodį. Ši transformacija dažnai pasitaiko verčiant tekstus iš lietuvių kalbos į prancūzų kalbą. Lietuvių kalba laikytina konkretesne už prancūzų kalbą, todėl vertėjas, paisydamas vertimo kalbos normos, įprastos vartosenos neretai renkasi abstraktesnes, platesnės reikšmės užsienio kalbos leksinį vienetą. Generalizacija gali būti taikoma verčiant įvairius leksinius vienetus: veiksmažodžius, daiktavardžius ir kt. Atliekant šią transformaciją paprastai pasirenkamas abstraktesnis, platesnės semantikos leksinis vienetas – hiperonimas
Konkretizacija yra priešinga generalizacijai vertimo transformacija, apibūdinama kaip konkretesnės reikšmės leksinio vieneto parinkimas verčiant platesnės reikšmės originalo teksto vienetą.
Antoniminis vertimas apibūdinamas kaip leksinio vieneto pakeitimas kitokios gramatinės ir leksinės struktūros vienetu, paliekant tą pačią originalo reikšmę. Ši vertimo transformacija dažniausiai reiškiama teigiamą formą keičiant neigiama ir atvirkščiai. Taip keisti kartais būtina siekiant vertimo teksto norminio ekvivalentiškumo.
Adaptacija tai tos pačios rūšies leksinių vienetų, įeinančių į bendresnę semantinę giminės kategoriją, sukeitimas vietomis, atsižvelgus į tekste aprašomą situaciją, kalbinį ir kultūrinį kontekstą, konotaciją. Adaptuoti vertėjui gali tekti tada, kai tekste minimas daiktas, reiškinys ar kt. vertimo kultūroje gali būti netinkamai traktuojamas, turėti neigiamą kanotaciją. Tarkime, toje kultūroje kurioje figmedis laikomas kenksmingu, bloga lemiančiu augalu, vertėjas turėtų originalo figmedžio alegoriją perteikti įvardindamas kitą augalą, panašiai kaip originalo tekste traktuojamą vertimo kultūroje.
Citata iš knygos: Aurelija Leonavičienė. Vertimo atodangos: teorija ir praktika. Kaunas, 2010.
