2023 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba, pasakyta Vilniaus geto likvidavimo 80-osioms metinėms skirtame minėjime:
Ekscelencijos ambasadoriai!
Visi, išgyvenę Holokaustą!
Gelbėtojai ir jų šeimų nariai!
Kolegos Seimo nariai!
Brangūs susirinkusieji!
Leiskite pradėti Seimo posėdį, kurio metu paminėsime svarbią ir skausmingą sukaktį – Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines.
Šiemet, kaip žinote, pažymime ir mūsų sostinės Vilniaus įkūrimo 700-ąsias metines.
Šios dvi datos yra neatskiriamai susijusios – kaip istorijos pradžia ir pabaiga.
1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas laišku kreipėsi į nagingus Vakarų Europos žmones – amatininkus, žemdirbius, prekiautojus. Siūlė palankias sąlygas, kvietė atvykti, prisidėti prie šalies gerovės. Neabejotinai gandas apie tolerantišką kraštą pasiekė ir Europos žydų bendruomenes – taip Gedimino laiškas, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, tapo realia prielaida prasidėti žydų istorijai Lietuvoje.
Kiek daugiau nei po pusšimčio metų Vytauto ir jo įpėdinių suteiktos privilegijos įtvirtino žydų autonomiją, užtikrino teisinę valstybės apsaugą, nustatė palankias galimybes dalyvauti ekonominiame gyvenime. Žydų bendruomenių skaičius augo, jos stiprėjo, veikla įvairėjo. Atsirado skirtingas bendruomenes telkiančių ir koordinuojančių organizacinių struktūrų, kurios jau nuo XVI amžiaus pabaigos užtikrino Lietuvos žydams plačią autonomiją ir stiprią savivaldą. Tuo laiku formavosi žydiška švietimo sistema, leidusi kone visiems jaunuoliams pažinti raštą. Žydai tapo svarbia jėga, keliančia Lietuvos miestų ir miestelių ūkį, amatus, prekybą. Vilniuje, kurį imta vadinti Šiaurės Jeruzale, telkėsi intelektualiniai ir dvasiniai judėjiškos tradicijos pajėgumai. Tai atsispindėjo ir žinomame posakyje „uždarbio važiuok į Varšuvą, o išminties – į Vilnių“. Istorinės Lietuvos teritorijoje formavosi savitas žydo litvako tipas, pasižymintis tam tikra pasaulėžiūra, specifiniu mąstymo būdu.
Po XVII amžiaus nuosmukio žydų litvakų gyvenimas vėl atgavo jėgas XVIII amžiuje. Vienas iš dvasinio atgimimo ženklų – Elijas ben Saliamonas Zalmanas, pasaulyje žinomas Vilniaus Gaono vardu. Vilniaus Gaonas tapo judaizmo lietuviškosios arba litvakiškos krypties, kuri ir dabar turi didžiulę įtaką Izraelyje, pradininku. Neatsitiktinai 2020-uosius Seimas paskelbė būtent Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.
1918 metais Lietuvai atkūrus valstybingumą žydų bendruomenei buvo garantuotos visos mažumų teisės, žydų reikalų ministrai be portfelio šalies vyriausybėse dirbo iki 1924 metų, tai unikalus atvejis Europoje tarpukario laikotarpiu. Žydų reikalų ministrai rūpinosi ne tik savo tautiečių – tautinės mažumos – reikalais, bet ir užsienio politika, mokesčiais, socialinėmis pašalpomis ir švietimu, taip projektuodami ir veikdami bendrąją Lietuvos politiką. Kai naciai įžengė į Lietuvą ir žydams iškilo mirtinas pavojus, kokio nebuvo per visą beveik 700 metų istoriją, pirmasis žydų reikalų ministras Jokūbas Vygodskis, tuomet jau 84-erių sulaukęs gydytojas, Vilniaus miesto tarybos narys, žydų bendruomenės pirmininkas, bandė aiškintis su vokiečių administracija, bet buvo įmestas į kalėjimą. Jo žmona žuvo Vilniaus gete kartu su beveik 60 tūkst. kitų Vilniaus žydų.
Tai skaudi, be galo tragiška įspūdingos istorijos, po kruopelytę kurtos kone septynis amžius, pabaiga.
Tai pabaiga be pabaigos, tarsi pakibusi klausimu, kaip gi vis dėlto galėjo nutikti, kad per tokį istoriškai nereikšmingą laikotarpį, vos porą metų, buvo nubrauktos beveik trisdešimties kartų pastangos.
Tai pabaiga, davusi pradžią naujai – atminties – istorijai, kuri reikalauja susikaupimo ir pagarbos, empatijos ir supratimo.
Atmintis nepadės sugrąžinti ano gyvenimo, pilno energijos, vitališkumo, svajonių, idealų, tačiau ji gali padaryti šitą gyvenimą jautresnį, prasmingesnį ir teisingesnį.
Todėl prisiminkime, kad niekada nepasikartotų!
Pranešimą paskelbė: Rimas Rudaitis, Lietuvos Respublikos Seimas
