Poilsis kaimo turizmo sodybose pastaraisiais metais itin sparčiai populiarėja. Sodybos nuoma tampa pasirinkimu ne vien atokaus poilsio ir ramybės kampelio beieškantiems, jose taip pat sėkmingai organizuojami seminarai ir konferencijos, švenčiamos įvairios šventės. Tačiau renkantis sodybą reikėtų atkreipti dėmesį, ar ramus pasibuvimas joje nepakenks mūsų sveikatai, ar sodybos šeimininkai turi visus reikalingus dokumentus, kuriais remiantis galėtų užtikrinti saugią aplinką besilankantiems sodybos teritorijoje ir ar jų teikiamos paslaugos atitinka Visuomenės sveikatos saugos teisės reikalavimus ?
Vienas iš tokių dokumentų yra leidimas – vad. higienos pasas – fiziniam arba juridiniam subjektui, teikiančiam apgyvendinimo, pirties paslaugas, kuris išduodamas, jei atitinka bemaž visus visuomenės sveikatos saugos nustatytus reikalavimus, kuriuose kalbama apie teritorijos tinkamumą, patalpas ir jų įrengimą, vidaus apdailą, apšvietimą, šildymą ir vėdinimą tiek patalpose, tiek pirtyje, vandens tiekimą, taip pat apie patalpų, įrenginių ir inventoriaus priežiūrą. Verstis ūkinė- komercinė veikla neturint higienos paso yra draudžiama ir užtraukia administracinę atsakomybę.
Ketinantiems lankytis kaimo turizmo sodybose vertėtų žinoti, kad gyvenamosios patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti valomi bei tvarkomi kiekvieną dieną , jeigu nėra numatyta kitaip sudaromoje sutartyje tarp apgyvendinimo paslaugų teikėjo ir vartotojo.
Poilsiautojams ir svečiams, atvykusiems į kaimo turizmo sodybą visuomenės sveikatos specialistai pirmiausiai siūlo pasidomėti esama vandens kokybe. Jeigu tokių sodybų pirtyse prausimuisi naudojamas ežero, tvenkinio ar upės vanduo, tai kartą per ketvirtį turi būti tikrinama šio vandens kokybė, o duomenys paskelbti tyrime. Jeigu tokioje sodyboje yra įrengtas baseinas, tai jos šeimininkai turi atlikti baseinų vandens kokybės tyrimus : atvirame baseine – ne rečiau kaip tris kartus per metus, o vasaros sezono metu – du kartus per mėnesį, o uždarame baseine vandens tyrimai atliekami ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
Ko gero, didžiausią pavojų poilsiautojų saugumui bei sveikatai kelia pirtyse įrengtos neaptvertos kaitinimosi krosnys. Pirtyje nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo galimo paslydimo ar nukritimo nuo gultų ant įkaitusios krosnies ar nuo kitų atsitiktinių veiksmų . Todėl pirtyse, dušuose arba baseinuose turi būti patiesta neslidi grindų danga. Taipogi svarbu būtų šeimininkams pasirūpinti saugiais patiesalais atsisėsti pirties patalpoje. Būna atvejų, kuomet lankytojams pirtyse siūlomos jau kartą ar net po kelis kartus naudotos vantos. Tai yra draudžiama. Kiekvienam besikaitinančiam pirtyje turėtų būti išduodama nauja vanta.
Suprantama, atvykę klientai gyvenamosiose kaimo sodybos patalpose turėtų tikėtis, kad jiems bus išduota tik švari, išskalbta ir išlyginta patalynė bei rankšluosčiai. Patalynę tam pačiam asmeniui privalu keisti ne rečiau kaip kas 7 dienas. Kai kurių kaimo sodybų savininkai pageidauja, kad svečiai atsivežtų savo patalynę.
Be to, poilsiautojai aiškiai matomoje vietoje turėtų rasti informaciją apie tokioje sodyboje teikiamas paslaugas ir paaiškinimus kaip saugiai naudotis pirtimi, dviračiais, vandens priemonėmis ir pan. Taip pat gerai matomoje vietoje turėtų būti pirmosios pagalbos rinkinys.