Statybinių konstrukcijų raida glaudžiai siejasi su visuomenės gamybinių jėgų vystymusi. Pačios seniausios konstrukcijos — medinės ir mūrinės, nes paprasčiausius jų tipus buvo galima gaminti naudojant primityvius įrankius. Senovėje pagrindinė statybos medžiaga buvo akmuo. Dar akmens amžiuje pastatyti statiniai iš natūralaus neapdirbto akmens. Vėliau pradėta vartoti degtas plytas. Daugelį metų jos buvo pagrindinė sienų medžiaga.
Medinės konstrukcijos buvo vartojamos kartu su mūrinėmis. Metalinės konstrukcijos pradėtos vartoti irgi seniai. Pirmosios geležinės sijos panaudotos 432 m. pr. m. e. Atėnuose. Senasis pasaulis buvo turtingas nuostabiais mūrinių, medinių ir metalinių konstrukcijų statiniais, kurie stebino to meto žmones.
Per paskutiniuosius šimtmečius statyba iš amato tapo stambia mokslinės žmogaus veiklos šaka. Mūsų laikais statyba —tai viena iš svarbiausių liaudies ūkio šakų, klestinti dėl mokslo, technikos ir pramonės pažangos. Statybos suindustrinimas laikomas vienu iš stambiausių XX a. žmonijos pasiekimų.
XIX a. viduryje atrasta nauja medžiaga — gelžbetonis, kuriame racionaliai derinamas betonas ir plieno armatūra. Tuo metu buvo sukurti moksliniai statybinių konstrukcijų skaičiavimo metodai, kurie vis papildomi, taisomi ir tobulinami.
Sparti visų pramonės šakų plėtra sąlygojo ir statybos konstrukcijų techninę pažangą: sukurta konstrukcijų gamybos industrinė bazė, gaminamos geresnės statybos medžiagos, naujų rūšių konstrukcijos ir detalės, kurios gamyklose vis labiau išbaigiamos. Pastaruoju metu masinei statybai labai plačiai naudojamos gelžbetoninės konstrukcijos.
Konstrukcijas galima gaminti iš įvairių medžiagų (gelžbetonio, metalo, medienos). Projektinės organizacijos techniniais-ekonominiais rodikliais pagrindžia, iš kokių medžiagų kiekvienu atveju naudotinos konstrukcijos, įvertina statybos organizacijų gamybos bazę bei medžiagų išteklius vadovaudamosios „Pagrindinių statybos medžiagų ekonomiško vartojimo techninėmis taisyklėmis” (TT1 101-81). Šios taisyklės statybos komitete periodiškai (kas treji penkeri metai) peržiūrimos ir patvirtinamos. Pastatų ir statinių konstrukciją sudaro atskiri elementai, kurie sujungti į stiprią, standžią ir pastovią erdvinę sistemą, galinčią atlaikyti; visas veikiančias apkrovas ir poveikius ypač montuojant stiklinius stogelius. Atskiri konstrukcijų elementai,, žiūrint, kokia jų paskirtis ir eksploatacijos sąlygos, turi pasižymėti tam tikromis būtinomis savybėmis. Pavyzdžiui, perdangų elementai turi būti ne tik stiprūs, bet ir pakankamai standūs, kad jų įlinkis nuo veikiančių apkrovų netrukdytų normaliai eksploatuoti pastato; kolonos, kurios laiko perdangą — stiprios ir pastovios; skysčių ir dujų talpyklų sienelės turi būti stiprios ir sandarios; pokraninės sijos— stiprios, standžios, pastovios ir patvarios. Be to, gelžbetoniniai elementai turi būti pakankamai atsparūs pleišėjimui. Projektuojamų pramoninių ir civilinių pastatų bei kitų statinių konstrukcijų būtinosios savybės. Patikimumas. Stiprios, standžios ir pastovios konstrukcijos bus patikimos. Daugiau galite visa tai rasti mūsų bloge https://prekybineiranga.blogas.lt/
