Komentaro autorius – Dmitrijus Mačiuginas, „Motieka ir Audzevičius“ advokatas
Vičiūnuose, Kauno mieste, planuoti penki daugiabučiai tapo viena didžiausią rezonansą sukėlusių pastarųjų mėnesių bylų administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) atsisakė tvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Kauno miesto savivaldybės ir keleto kitų byloje dalyvavusių asmenų pasirašytą taikos sutartį. Kaip nurodė teismas, ji galbūt prieštarauja viešajam interesui ir pažeidžia Vičiūnų bendruomenės teises bei teisėtus interesus.
Plačiai nuskambėjęs atvejis sustiprina jau ir taip gają nuomonę: su valstybės ar savivaldybės institucija susitarti taikiai beveik neįmanoma. Tokį požiūrį sustiprina ir tai, kad institucijos – pirmiausia mokestinės, aplinkosaugos ar statybos priežiūros įstaigos – dažnai pačios vengia tokius susitarimus pasirašyti, nenorėdamos prisiimti papildomos atsakomybės už jų turinį.
Tačiau tikroji problema ne ta, ar taikos sutartys įmanomos. Jos tikrai sudaromos. Klausimas kitas: ką iš tikrųjų reiškia taikus susitarimas su valstybe? Administracinių teismų praktika rodo, kad kompromisas beveik visada yra asimetrinis – pareiškėjas atsisako esmės, o institucija padaro kosmetinę nuolaidą.
Kada teismas atsisako tvirtinti taikos sutartį?
Pagrindinė atsisakymo priežastis – kai sutartis sukuria teises ar pareigas tretiesiems asmenims, kurie joje nedalyvavo. Būtent taip atsitiko Vičiūnų daugiabučių byloje. LVAT konstatavo: institucijų su statytojais suderėtos sąlygos lemia tiesioginius padarinius bendruomenei – iš detalaus plano dingsta visuomenės naudojimui numatytas servitutas (pvz., patekti prie upės), o pati bendruomenė į taikos derybas net nebuvo įtraukta. Be to, sąlygos suformuluotos neaiškiai – neįmanoma nustatyti, dėl ko šalys iš tikrųjų susitarė. Sutartis peržengė ginčo ribas, todėl negalėjo būti patvirtinta.
Kita vertus, vien subjektyvus asmens nepritarimas taikos sutarčiai nėra pakankamas – svarbus realus jos teisinis poveikis. Jei teismas nustato, kad susitarimas faktiškai nekeičia trečiojo asmens teisinės padėties, kliūčių tvirtinti sutartį nėra (pvz., kai taikos sutartimi susitariama, kad institucija panaikins savo sprendimą, kuris nesukelia savarankiškų pasekmių tam asmeniui).
Antras dažnas atsisakymo pagrindas – kai sutartimi mėginama įteisinti tai, ko teisės aktas tiesiog neleidžia. Pavyzdžiui, atsisakyti rinkti privalomą mokestį ar suteikti leidimą tam, kuriam jį išduoti draudžia teisės aktas. Tačiau jei teisės aktai nedraudžia susitarti dėl pažeidimo pašalinimo būdo ar termino – tokia sutartis galima.
Kada institucija gali daryti nuolaidą?
Lietuvos teisės aktai numato, kad bet kurioje bylos stadijoje šalys gali baigti administracinę bylą taikos sutartimi. Praktikoje šios sutartys sudaromos labai įvairiai: dėl asmeniui ar įmonei nepalankaus sprendimo (viso ar dalies) panaikinimo, jo pakeitimo sušvelninant (pvz., perskaičiuojant mokėtiną sumą), dėl skolos išdėstymo dalimis, kompensacijų, žalos atlyginimo arba bylinėjimosi išlaidų pasidalijimo.
Tačiau valstybės ar savivaldybės institucija derybose nuolaidas gali daryti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai. Jei teisės aktai aiškiai numato, kokį sprendimą reikia priimti (pvz., privaloma skirti tam tikrą sankciją ar atsisakyti išduoti leidimą), institucija negali susitarti dėl priešingo rezultato vien todėl, kad to nori šalys. Taikos sutartis galima tik ten, kur institucijai palikta sprendimų laisvė – kur ji gali rinktis sankcijos dydį, terminą ar konkretų pareigos įvykdymo būdą.
Dėl šios priežasties taikos sutartims keliami trys griežti reikalavimai:
· ginčo riba – susitarti galima tik dėl tų klausimų, kurie iš tikrųjų yra bylos dalykas, o ne dėl to, ko byloje nebuvo;
· teisėtumas ir viešasis interesas – susitarimas negali apeiti privalomų teisės normų, prieštarauti viešajam interesui ar pateisinti akivaizdaus pažeidimo;
· trečiųjų asmenų teisės – susitarimu negalima sukurti pareigų ar apriboti teisių tiems, kas jame nedalyvavo.
Tik tada, kai šios trys sąlygos tenkinamos, teismas tvirtina taikos sutartį.
Pažvelgus į tai, kokias taikos sutartis teismai per pastarąjį laikotarpį patvirtino, matyti tipiškas sėkmingos taikos sutarties modelis: pareiškėjas atsisako esminių savo reikalavimų – atsiima skundą, pripažįsta priteistiną sumą arba sutinka, kad pagrindinė ginčijamo administracinio sprendimo dalis liks galioti. Mainais institucija nusileidžia tik tiek, kiek pačiai jos pozicijai esmingai netrukdo: atsisakoma bylinėjimosi išlaidų, leidžiama įsiskolinimą padengti dalimis arba atsisakoma nuo vieno iš pritaikytų alternatyvių atsakomybės pagrindų.
Retesniais atvejais, kai institucija iš tikrųjų atsisako savo reikalavimo, tai paprastai įvyksta dėl objektyvaus aplinkybių pasikeitimo – pavyzdžiui, bylos nagrinėjimo metu atsiranda dokumentai, dėl kurių ginčijamas administracinis aktas tampa nebeaktualus. Kitaip tariant, keičiasi pati ginčo faktinė situacija, o ne šalių valia.
Toks dėsnis turi paprastą paaiškinimą: institucijos sprendimų laisvė nuolaidoms paprastai apsiriboja procedūriniais ir antraeiliais klausimais. Esminių reikalavimų atsisakyti institucija nenori, prisidengdama teisės aktų reikalavimais ar kitomis priežastimis. Todėl praktikoje taika su valstybe daugeliu atvejų reiškia ne abipusį kompromisą, o pareiškėjo kontroliuojamą pralaimėjimą švelnesnėmis sąlygomis.
Net patvirtinta taikos sutartis – bilietas be kelio atgal
Taikos sutartis įgyja teisinę galią tik teismui ją patvirtinus. Tuomet byla nutraukiama, šalys nebegali iš naujo kreiptis į teismą dėl to paties ginčo, o pati sutartis turi galutinio teismo sprendimo galią ir gali būti vykdoma priverstinai.
Praktikoje svarbu žinoti: net jei šalys vėliau susitarė dėl naujų terminų ar kitų sąlygų, į teismą kreiptis su tais pakeitimais nebegalima. Patvirtinta taikos sutartis – bilietas į vieną pusę. Todėl jos turinį būtina apgalvoti taip, lyg rašytum patį teismo sprendimą – nes juo ir tampa.
Ko išmokti prieš sėdant prie derybų stalo?
Prieš einant į derybas, reikia pripažinti, kad šaliai, kuri tikisi „pakeisti teisės aktų reikalavimus per taikos sutartį“, derybų rezultatas bus arba nulinis, arba toks, kurio teismas nepatvirtins. Tikra erdvė kompromisui yra ten, kur institucijai palikta sprendimo laisvė – sankcijos dydžio, termino, pažeidimo pašalinimo būdo srityse.
Taikos sąlygas reikia formuluoti taip, kad jos būtų konkrečios, vykdytinos ir patikrinamos. „Geros valios“ pažadams sutartyje ne vieta – teismas vertins, ar ji realiai įvykdoma ir prireikus priverstinai vykdytina.
Jei susitarimas gali paveikti kitus asmenis (kreditorius, bendruomenę, kaimynus), juos būtina įtraukti į derybas iš anksto. Kitaip atsitiks tas pats, kas Vičiūnų daugiabučių byloje: bendruomenė nedalyvavo derybose, tačiau sutartis lėmė pasekmes jos teisėms – ir teismas pasakė „ne“.
Vičiūnų daugiabučių byla – kas būtų, jeigu būtų
Ar Vičiūnų daugiabučių byla galėjo baigtis kitaip? Jei Statybos inspekcija ir Kauno savivaldybė į taikos derybas iš pradžių būtų įtraukę bendruomenę, jei būtų aiškiai formulavę, kas kam ką padarys (pvz., išlieka ar ne servitutas patekti prie upės, kokie konkrečiai detaliojo plano elementai keisis) ir jei būtų pasilikę ginčo ribose – galbūt sutartis būtų buvusi tvirtinama.
Tačiau galimas ir kitas scenarijus: sąžiningai išnagrinėjus tris reikalavimus, paaiškėtų, kad susitarimas tiesiog negalimas, nes pažeidžia trečiųjų asmenų teises ar peržengia institucijų sprendimų laisvę. O tai jau ne taikos sutarties, o paties sprendimo dėl daugiabučių problema.
Todėl išvada paprasta: taikos sutartis su valstybe nėra savarankiška priemonė, leidžianti pasiekti tai, ko negalima pasiekti įprasta administracinio ginčo tvarka. Ji veikia tik tame siaurame lauke, kurį palieka įstatymas – kai šalys gali susitarti, institucijai palikta sprendimų laisvė, o sutarties turinys neperžengia ginčo ar trečiųjų asmenų teisių ribų. Praktikoje šis laukas dažniausiai siauresnis, nei tikisi pareiškėjas: didesnes nuolaidas paprastai daro būtent jis, o institucijos atsisakymai lieka paviršiniai.
Pranešimą paskelbė: Rūta Slušnytė, Fcomm, UAB
