2023 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Pasaulio tautų teisuolės, Seimo narės (1926−1927 m.) Stefanijos Paliulytės-Ladygienės anūkės, Seimo narės Liudvikos Pociūnienės kalba, pasakyta Vilniaus geto likvidavimo 80-osioms metinėms skirtame minėjime:
Gerbiamieji, ekscelencijos, renginio svečiai, kolegos,
Nemaniau, kad savo kalbą šiandien turėsiu pradėti nuo atsiprašymo, bet šviesus močiutės atminimas įpareigoja mane atsiprašyti už tai, ką užvakar šioje salėje išdarinėjo kolegos iš opozicijos, svarstant apkaltos procedūros pradėjimą vienam šio Seimo narių. Taigi atsiprašau ir tikiuosi, kad vis dėlto nugalės suvokimas, kad neatsakingas žodis kartais tampa didelio blogio sėkla.
Minint tragišką šios dienos sukaktį svarbu pastebėti, kad kiekvienais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais žmonėse daugėja supratimo, kad per Holokaustą išžudyti Lietuvos žydai nėra mums svetimi, kad jie – mūsų bendrapiliečiai, ir jų netektis – visos Lietuvos netektis. Gaila, kad to supratimo daugėja ne taip greitai, kaip norėtųsi. Daugėja ir supratimo, kad masiniam žydų naikinimui mūsų šalyje placdarmą parengė Stalino ordų vykdytos represijos, neaplenkusios, beje, ir žydų. Su pirmąja masinių trėmimų banga daugelis šviesiausių Lietuvos žmonių atsidūrė Sibire. Neabejoju, kad, jeigu jie būtų likę Lietuvoje, jie būtų rimta kliūtis nacių užmojams „išspręsti žydų klausimą“.
Visai neseniai sužinojau, kad nepaisant pirmojo sovietmečio represijų, Vilniaus Gaono muziejaus duomenimis, Lietuva pagal žinomų gelbėtojų dalį nuo gyventojų skaičiaus nusileidžia tik Danijai, kuri yra visuotinai pripažinta tarp Europos šalių kaip efektyviausiai pasipriešinusi Holokaustui. Be to, nacių bausmės už žydų gelbėjimą Vakarų ir Rytų Europoje buvo nevienodos: Danijoje didžiausia bausmė slėpusiems žydus buvo 10 mėnesių sunkiųjų darbų, tuo tarpu Lietuvoje žinoma atvejų, kai buvo išžudytos ištisos gelbėtojų šeimos. Suprantama, aplink tvyrančią baimę nebuvo lengva. Vis dėlto drąsos savyje surado patys įvairiausi žmonės. Tarp beveik tūkstančio pasaulio teisuolių yra ir paprastų ūkininkų, ir kunigų, ir vienuolių, ir notarų, ir gydytojų, ir našlaičių namų auklėtojų…
Visos tos istorijos – apie šviesą, šviečiančią tamsoje, apie drąsą ir meilę, ir apie nuoširdų išgelbėtųjų dėkingumą. Kai kurios tų istorijų labiau žinomos: antai Petrauskų šeima priglaudė Danutę Suzi Pomeranc, tuomet buvusią pusantrų metukų, bulvių maiše išneštą iš geto. Ji vėliau tapo garsia smuikininke, akademijos profesore Bostone. Mano močiutė, Stefanija Paliulytė-Ladygienė, priglaudė iš geto pabėgusią paauglę Ireną Veisaitę. Mama prisimena, kaip ilgai močiutė vakarais kalbėdavosi su Irena, kai jos su sese Jone jau eidavo miegoti. Močiutei rūpėjo, kad šešiolikmetė, ką tik praradusi mylimą motiną, turėtų į ką atsiremti, pasikalbėti, stengėsi apgaubti ją motiniška šiluma, kad nepalūžtų ir rastų jėgų gyventi. Paskui jau pati Irena spinduliavo tą nepaprastą dėmesingumą, kurį prisimena visi, kam teko laimė ją pažinti. Daugybei savo studentų ji įkvėpė meilę mokytojo pašaukimui, o vadovaudama Atviros Lietuvos fondui pasirūpino labai svarbių visuomenės brandai pasaulinės klasikos knygų vertimu ir leidyba.
Legendinio Lietuvos partizano Lukšos Daumanto sužadėtinė Nijolė Bražėnaitė, viena iš dvidešimties uždaryto Kauno universiteto studentų, gavusių teisę tęsti mokslus Vokietijoje, išnaudojo šią aplinkybę ir tam, kad laisvąjį pasaulį pasiektų žinios apie neregėto masto žydų naikinimą Lietuvoje. Iš bendraminčių Lietuvoje ji gaudavo siuntinius su duonos kepale paslėptais biuleteniais su naujausia informacija. 1943-iaisiais apie tai Vakaruose žinojo nedaugelis, o tie, kurie žinojo, negalėjo patikėti… Tuo tarpu Lietuvoje likusi Nijolės motina Konstancija Bražėnienė savo namuose priglaudė du iš geto ištrūkusius vaikus: Aleksą Gringhauzą ir Sarą Šilingovskį. Po karo vienas jų įsikūrė Jungtinėse Valstijose, kitas – Izraelyje. Kai jau našle tapusi Nijolė susitiko su savo naujaisiais šeimos nariais, visi trys ėmė rūpintis išlaisvinti iš Gulago mamą Konstanciją. Į jų laiškus ir prašymus sovietinių funkcionierių atsakymas buvo ciniškas – net nemanykit, kad išleisim bandito uošvę į laisvę. Bet jaunimas nenuleido rankų ir pasiūlė sprendimų priėmėjams porą tūkstančių dolerių. Suveikė. Ir jau netrukus Konstancija Bražėnienė glėbesčiavosi su Nijole, Aleksu ir Sara Amerikoje.
Kartais pagalvoju, kaip šiandien atrodytų mūsų tuštėjantys miesteliai, jeigu jų žydų tautybės gyventojai – amatininkai, prekybininkai, gydytojai, muzikantai su visomis šeimomis nebūtų išžudyti gretimose žvyrduobėse ar miškeliuose. Tikriausiai ten virtų gyvenimas, kaip ir šurmuliuojančiose Vilniaus gatvėse. Bėgiotų vaikai, o vakarais ūžtų pilnos kavinės…
Ūžia jos ir šalia kadaise tiek skausmo ir nevilties sugėrusių Vilniaus geto sienų, o prie tuos laikus primenančios gerojo daktaro ir mergaitės skulptūros dažnai galima pamatyti besifotografuojančius mokinukus ar miesto svečius. Ta skulptūra jautriai primena apie tamsiausiais laikais nenugalėtą žmoniškumą. O tragedijos mastą turbūt ryškiausiai parodo geto policijos viršininko Jokūbo Genco likimas. Jis, kaip ir judenrato nariai, priėmė nacių primestą sprendimo galią, lėmusią vieniems mirtį, kitiems gyvenimą. Per vaikų naikinimo akciją Gencas rado, kaip vieną kitą išgelbėti, pastumdamas tą trečią pasmerktą vaiką prie šeimos, kuri teturėjo vieną. Bet jo sąžinė neatlaikė ją prislėgusios nekalto kraujo naštos ir galiausiai jis pakėlė prieš save ranką. Tikiu, kad jis kartu su to žiauraus susidorojimo aukomis dabar yra ten, kur viešpatauja gailestingumas.
Šiandien minime kraupių žudynių sukaktį ne šiaip sau, o tam, kad tai niekada daugiau nepasikartotų. Tik ar tardami „never again“ mes, europiečiai, neveidmainiaujame, ar ant mūsų sąžinės nekrenta šiandien Ukrainoje liejamas kraujas? Gal tas karas net nebūtų prasidėjęs, jeigu ne mūsų lengvabūdiškas aklumas. Blogis ir prieš aštuoniasdešimt metų, ir dabar įsisiautėja ne dėl to, kad yra nenugalimas, o dėl šiaip jau neblogų žmonių abejingumo, baimės, savanaudiškumo, paprasčiausio neišmanymo. Ir pasirinkimas šiandien – tas pats: pasiduoti ar nenuleisti rankų.
Pranešimą paskelbė: Rimas Rudaitis, Lietuvos Respublikos Seimas
