Įvairūs

Mokslų daktarė Daiva Petruševičienė apie mokslą, tikėjimą ir technologijas naudingas bendruomenei

VšĮ “Amici Art”, kartu su partnere ir rėmėja UAB “ Maxima LT” šiais metais vykdo STEAM projektą Kaune “Ateities kodas”. Šiuo projektu siekiama paskatinti moksleivius rinktis tiksliuosius mokslus, sukuriant palankią aplinką moksleivių projektų pasirinkimui bei vystymui, suteikiant žinias, kurios yra iškart realiai panaudojamas moksleivių kuriamuose projektuose, kas priartina mokslą prie jo tiesioginio panaudojimo, taip motyvuojant moksleivius siekti žinių ne pažymiui, bet savo paties bei bendruomenės ateities kūrimui.

Todėl kalbiname LSMU Slaugos fakulteto prodekanę, Reabilitacijos klinikos profesorę Daivą Petruševičienę,  

 Esate mokslininkė, vadovė, mokslų daktarė kaip pasirinkote šį kelią?

Tai ilgas kelias, kurį nueiti prireikė ne vienerių metų: iš pradžių baigiau bakalauro studijas, vėliau magistrantūros, ją baigusi pradėjau dirbti tuometinėje Kauno onkologijos ligoninėje ir supratau, kad norint padėti žmogui reikia turėti ne tik praktinių profesijos žinių, psichologijos pagrindų, bet nuolat domėtis naujausiomis mokslo naujienomis, mokslo įrodymais grįsta praktika. Jaučiau, kad kažko trūksta gyvenime, kad noriu gilinti mokslo žinias, taip įstojau ir tęsiau studijas doktorantūroje.

Kuo svajojote būti mokykloje?

Nuo pat mažens svajojau būti gydytoja, dar vaikystėje karpydavau daug mažų lapukų ir iš trintuko pasidariusi antspaudą rašydavau receptus. Mano svajonė taip ir nepasikeitė – visada norėjau studijuoti mediciną, bet paskutinę minutę pasirinkau Visuomenės sveikatos studijas.

Kokias mokslo sritis mėgote mokykloje, kurių nemėgote?

Mokykloje labiausiai patiko matematika, chemija ir biologija, nors klasės auklėtojas buvo nuostabus žmogus ir didelis autoritetas man, tačiau jo vedamo dalyko – fizikos taip ir nepamėgau.

Ką norėtumėte pakeisti mokyklose? Kaip turėtų kisti švietimo sistema?

Mokykloje mokiniai labai skirtingi pagal savo prigimtis ir savybes, bet visiems taikomi vienodi reikalavimai, labiau stengiamasi dėl pažymio, o ne dėl žinių, mokiniai patiria išties nemažai streso dėl egzaminų, kurie tarsi nulems jų ateitį ir gyvenimą. Jaunam žmogui labai sunku apsispręsti su kuo jis nori sieti savo ateitį, džiugu, kad dauguma gimnazijų jau įgyvendina iniciatyvą lankytis universitetuose, bendradarbiauja su verslo įmonėmis, taip jaunas žmogus gali iš arčiau matyti ar nori sieti savo ateitį su viena ar kita specialybe. Sveikintina iniciatyva būtų ir praktikos galimybės įstaigose įmonėse, kur moksleiviai galėtų atlikti savanoriškas praktikas, padėsiančias ateityje apsispręsti dėl būsimos specialybės.

Ar manote, kad moterims yra sunkiau pasiekti karjeros aukštumas?

Nemanau, nes pažįstu daugybę moterų, kurios pasiekė stulbinamą karjerą bei yra ne tik puikios mokslininkės, užima vadovaujamas pareigas, dirba gydomąjį darbą. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus siekių, gebėjimų, asmeninių savybių ir trupučio sėkmės.

Kokias mokslo sritis reikia išmanyti, norint tapti ir būti tokiu savo srities specialiste kaip Jūs?

Mano darbo sritis susijusi su daugybe komponentų, esu dėstytoja ir darbas su studentais visada turi savo šarmo, skatina nuolat tobulėti, atsinaujinti, semtis patirties iš kitų profesionalų, kurie yra pavyzdys. Daugiau kaip penkiolika metų dirbau ir praktinį darbą Neuro – reabilitacijos skyriuje, Reabilitacijos klinikoje – tai neįkainojama patirtis ne tik dėl praktinių aspektų, bet ir dėl komandinio darbo komponentų kolektyve, kai visi siekia bendro tikslo, kuriuo siekiama atkurti prarastas paciento funkcijas –  pagerinti jo savarankiškumą kasdienėje veikloje, išmokyti iš naujo vaikščioti, valgyti, save apsitarnauti. Šiuo metu mano pagrindinis darbas susijęs su administravimu – dirbu LSMU Slaugos fakulteto prodekane, mūsų fakultete studijuoja apie aštuoni šimtai studentų. Nuobodžiauti tikrai nėra kada, nes darbas yra išties įdomus, kartu ir  kūrybinis procesas, nes apima ir naujų programų kūrimą ir esamų tobulinimą, nuolatinį bendradarbiavimą su studentais, kolegomis, universiteto bendruomene.

Kokias inovacijos yra reikšmingos Jūsų darbo srityje?

Reabilitacijos srityje atsiranda daugybė naujovių – tai interaktyvios, inovatyvios, kompiuterizuotos programos, lavinančios pacientų pažintines funkcijas, galūnių motoriką, eiseną. Virtuali realybė bei papildyta realybė leidžia simuliuoti gyvenimiškas, labai tikroviškas situacijas. Technologijos sparčiai žengia į priekį, todėl labai svarbu jas derinti su moksliniais tyrimais, vertinat jų efektyvumą bei pritaikomumą praktiniame darbe.

Trys žmonės, kurie padarė didžiausią poveikį Jūsų gyvenime

Pirmiausiai tai tėvai, kurie skatino mokytis ir siekti savo tikslų, vėliau šeima, be abejo sūnus, kuris neabejotinai įtakoja mano gyvenimą, leisdamas mokytis ir iš jo paties. Įstojus į universitetą turėjau puikų dekaną, su kuriuo vėliau teko dirbti Reabilitacijos klinikoje tai doc. Algimantas Kimtys, kuris su didžiule tėviška kantrybe išmokė daugybės ne tik profesinių dalykų, bet suteikė daugybę gyvenimiškų patarimų. Žmogus, kuris man visados buvo mokslininkės pavyzdys, be galo šilta ir nuoširdi asmenybė, kurios pavyzdžiu norėjosi sekti, kuri pati nuolat skatino nesustoti ir rinktis mokslininkės kelią –  tai šviesios atminties profesorė Jadvyga Petrauskienė.

Kokie yra dažniausiai mitai ar požiūris Jūsų profesijoje, kurį(-iuos) norėtumėte pakeisti?

Didžiausias mitas yra, kad stebuklų nebūna, nes esu ne kartą įsitikinusi, kad tai ne tiesa, kartais kai medicina atrodo jau bejėgė ir nieko negalima padaryti ima ir įvyksta stebuklas, kurio neįmanoma moksliškai paaiškinti, žmogaus galimybės ir vidinis potencialas neįsivaizduojamai dideli ir labai individualūs.

Kokie yra Jūsų pomėgiai? Kaip leidžiate laisvalaikį?

Laisvalaikio lieka išties labai mažai, bet stengiuosi kasdien eiti pasivaikščioti į mišką, vaikščiodama aš pailsiu, atsigaunu. Labai mėgstu keliauti jei galėčiau ir turėčiau galimybę nuolat keliaučiau, neatsisakau ir pasivažinėti dviračiu,  kelionėse patirtais įspūdžiais ir prisiminimais galėčiau gyventi ištisus metus.

Jeigu turėtumėt milžinišką skelbimų lentą, kurią matytų masės žmonių, ką joje užrašytumėte?

Siekite savo tikslų ir svajonių, bendraukite, atjauskite, nusišypsokite, pasakykite gerą žodį, paimkite už rankos, apkabinkite, pasitikėkite ir tikėkite.

Jeigu pasikeistumėme vietomis, ką norėtumėte paklausti, ko aš nepaklausiau?

Kam norėčiau padėkoti, kad esu čia ir dabar?

Esu tikinti ir norėčiau padėkoti pirmiausiai Dievui už visą savo nueitą kelią, nors vietomis jis neatrodė lengvas, tačiau esu ten, kur ir norėjau būti nuo pat pradžių. Taip pat savo gyvenime sutikau nuostabių žmonių, kolegų, kurie negailėjo patarimų ir rodė puikų pavyzdį atjautos, nuoširdumo ir be galo šilto bendravimo su kiekvienu sutiktu žmogumi.

Pranešimą paskelbė: Gintarė Garmutė, VšĮ „Amici Art“