Miglė Maniušytė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija 2025-uosius paskelbė kartų solidarumo metais. Tema nėra nauja, o kai kam gali pasirodyti netgi pabodusi. Tad ką naujo, pasirinkę apie tai kalbėti, nori pasakyti viso pasaulio socialiniai darbuotojai? Savaime suprantama, kad kartų solidarumo stiprinimas yra itin svarbus puoselėjant vertybes, perduodant tradicijas, kuriant visuomeninę ir ekonominę gerovę. Socialiniai darbuotojai kviečia į įvairaus amžiaus žmonių bendravimą pasižiūrėti per naują – socialinio teisingumo (angl. social justice) – prizmę.
Kodėl socialiniai darbuotojai?
Socialinių paslaugų sferos darbuotojai daug kam (bent jau Lietuvoje) asocijuojasi su geros širdies žmonėmis, padedančiais atsidūrusiems nelaimėje. Tačiau šalyse, kuriose ši specialybė egzistuoja ilgiau, socialinio darbo laukas suprantamas kiek plačiau. Taip, socialiniai darbuotojai vykdo taip vadinamą „atvejų vadybą“, t.y. bendrauja su rizikas patiriančiomis šeimomis, jaunimu, senjorais, žmonėmis turinčiais negalią, konsultuoja, organizuoja kitų specialistų pagalbą ar paslaugas.
Tačiau yra ir kitas aspektas – disponuodamas itin jautraus gyventojų sluoksnio informacija, socialinio darbo profesionalas mato platesnį ir gilesnį visuomenės vaizdą. Jis stebi, ar nekyla įtampų, nesiformuoja konfliktai, negilėja skurdas ar atskirtis, diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimai ir pan. Kitaip tariant, socialinis darbuotojas savotiškas slaptasis agentas arba gydytojas kuris matuoja temperatūrą, diagnozuoja visuomenės ligas ir siūlo sprendimus.
Tai, kad socialiniai darbuotojai pabrėžia kartų solidarumo būtinybę, gali reikšti tik viena – galbūt tai stebuklinga piliulė, padėsianti išgyti šiuo metu daugybinių pasaulinių karštinių krečiamai visuomenei.
Kartų solidarumas – ne tik žinių perdavimas
Pirmiausia pasižiūrėkime, kaip mes suprantame kartų tarpusavio bendradarbiavimą. Kone visi žinome populiarų posakį: „Konfliktas tarp kartų – užprogramuotas“. Dažniausiai šis konfliktas mezgasi „senas“ žinias perduodant naujovių ištroškusiai jaunajai kartai. Būtent todėl taip sunku vyresnei kartai įgyti jaunimo pasitikėjimą. Ryškiausias to pavyzdys – švietimo sistema. Jei vyresnės kartos mokytojas nėra įvaldęs technologijų, vargiai pelnys savo mokinių pagarbą.
Tačiau toks supratimas yra gan siauras, paslepiantis holistinį visuomenės paveikslą. Skirtingo amžiaus kartos yra susipynę tarpusavyje ir vienu metu, čia ir dabar, veikia sudėtingose pasaulio sistemose. X, Y, Z, „Millennials“ (iš anglų k. „tūkstantmečio“) – vaikydamiesi madingų „buzzword‘ų“, atskirdami kartas įvairiais pavadinimais, mes jau stigmatizuojame vieni kitus. O ar turime madingų žodžių, kurie parodytų gražaus kartų bendradarbiavimo pavyzdžių? Man regis, nelabai. Tuo tarpu tokių gerosios praktikos atvejų yra ir – ne vienas.
Bene ryškiausias ir labiausiai įkvepiantis – aplinkosauginiai jaunimo judėjimai. Jaunieji aktyvistai buriasi į organizacijas, bendradarbiauja su patyrusiais aplinkosaugininkais, dalyvauja tarptautinių organizacijų veikloje, daro įtaką politikai ir prisideda prie pasaulinių pokyčių. Esminis šios sinergijos elementas yra ilgalaikės lyderystės ugdymas. Lietuvoje daug kalbame apie ateities lyderių ugdymą, kad mums jų trūksta, tačiau, ar jaunimo balsas iš tikrųjų girdimas priimant politikos sprendimus?
Įtrauktis ir teisingumas – kertiniai akmenys
Jaunimą „iš tikrųjų girdėti“ – reiškia nevykdyti smegenų plovimo, pasinaudojant jaunimu (angl. youthwashing), išklausyti jaunimo nuomonės ir priimti sprendimus atsižvelgiant į tą nuomonę. Taigi, kartų solidarumas yra tiesiogiai susijęs su įtrauktimi. Ir – ne tik jaunimo. Prieš darydami sprendimus, turime išklausyti, įtraukti į diskusijas kiekvieną balsą, o tam reikia panaikinti vis dar egzistuojančią atskirtį: kartų, lyties, kultūros ar ideologijos. Taigi, įtrauktis negali būti pasiekta be teisingumo ir lygybės.
Naujausios Jungtinių Tautų ataskaitos skelbia, kad nepavyks įgyvendinti darnaus vystymosi tikslų (DVT) iki numatyto termino – 2030 metų. Skurdo, bado, nelygybės panaikinimas, prieiga prie švietimo, atsinaujinančios energijos, naujausių technologinių sprendimų – visa tai negali būti išspręsta be teisingumo.
Sprendimų priėmėjai privalo girdėti „į paraštes“ nustumtų žmonių balsą. Juk pasaulinių krizių našta dažnai neproporcingai tenka pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir ateities kartoms. Taigi klimato krizė nėra vien tik apie aplinkos apsaugą. Jos neišspręsime gilindami nelygybę. Štai kodėl socialinis teisingumas (požiūris, kad visi nusipelno vienodų ekonominių, politinių ir socialinių teisių bei galimybių) įvardijamas kertiniu akmeniu siekiant DVT.
Socialinių darbuotojų vaidmuo – kurti galimybes
Kai kam „kartų solidarumas“ gali atrodyti kaip dar vienas skambus šūkis. Tačiau taip nėra. Būtent turinį, gylį nori įnešti ir socialiniai darbuotojai, kviesdami apsidairyti aplink save, pamatyti savo kaimynus ir bendruomenę, kurioje gyvena. Bendruomeninių santykių atkūrimas, rūpinimasis vienas kitu ir paramos teikimas – tarnauja kartų bendravimui, išmokstant prisitaikyti prie pokyčių ir galimų sunkumų.
Socialiniai darbuotojai čia atlieka esminį vaidmenį. Jie gali padėti kurti erdves ir galimybes, kuriose skirtingos kartos galėtų susitikti, bendrauti ir mokytis viena iš kitos. Tai gali būti bendruomenės centrai, mokyklos, bibliotekos ar net virtualios platformos, kurios sujungia skirtingo amžiaus žmones.
Praktikoje tai gali reikšti įvairias veiklas – nuo bendrų mokymų ir seminarų iki bendrų kūrybinių projektų ar net paprastų pokalbių prie kavos puodelio. Svarbu, kad šios veiklos būtų orientuotos ne tik į žinių perdavimą, bet ir į abipusį pagarbų bendravimą, supratimą ir bendradarbiavimą. Paprasčiausias būdas – vyresni asmenys gali mokyti jaunesnius tradicinių amatų ar pasakojimų, o jaunesni gali padėti vyresniems susipažinti su šiuolaikinėmis technologijomis. Šiek tiek sudėtingesnis – kviesti vyresnės kartos žmones veikti siekiant bendrų tikslų.
Raktas sprendžiant visuomenės problemas
Socialinių darbuotojų patirtis rodo, kad kartų solidarumas gali padėti spręsti daugybę socialinių problemų. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės dažnai patiria vienišumą ir izoliaciją. Jaunesni asmenys, bendraudami su jais, gali ne tik padėti sumažinti šį vienišumo jausmą, bet ir patys pasisemti vertingų gyvenimo pamokų. Tuo tarpu jauni žmonės, patirdami gyvenimo sunkumus, gali rasti paguodą ir paramą iš tų, kurie jau yra patyrę panašius iššūkius.
Vienas iš tokių kartų bendravimo pavyzdžių yra vadinamieji bendruomeniniai sodai. Socialiniai darbuotojai kviečia įvairių kartų atstovus kartu sodinti augalus ir jais rūpintis. Įvairaus amžiaus žmonės gali dirbti sode, auginti gėles, prižiūrėti vaismedžius. Tokia rūpestinga veikla puoselėja pagarbą kitam žmogui ir aplinkai.
Socialiniai darbuotojai pabrėžia, kad kartų bendravimas nėra tikslas savaime, tai greičiau nuolatinis procesas. Tik puoselėdami tarpusavio pagarbą ir supratimą, įtraukdami ir girdėdami kiekvieno poreikius ir balsą, išlaisvinsime teigiamus pokyčius įkvepiantį visuomenės potencialą.
—
Straipsnį paruošė Profesinių kompetencijų tobulinimo centras. Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC) įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
Pranešimą paskelbė: Rūta Trainytė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija / Profesinių kompetencijų tobulinimo centras