Įvairūs

Knygos apie Afriką autorė: žemyno virtuvė kukli, sumišusi su Azijos virtuvės skoniais

Minint Tarptautinę Afrikos dieną, turime galimybę šiek tiek prisiliesti prie tolimos kultūros mintimis ir pojūčiais – per muzikos ritmus, prieskonių kvapus, spalvingas apdarų detales, žinias. Gabrielė Štaraitė, keliautoja, kelionių vadovė ir knygos „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ autorė, skatina nepraleisti net mažų progų pažinti kitas kultūras – tai praturtina, jeigu priimame jas be smerkimo ir pamokslavimo.

Tarptautinė Afrikos diena minima 59-tus metus, nuo tada, kai 32 šalys įkūrė Afrikos vienybės organizaciją, siekdamos išsivaduoti iš kolonializmo ir apginti savo teisę į valstybių suverenumą bei kultūrą. Šiandien Afrikos žemyne ir gretimose salose yra 54 valstybės, skirtingos tiek pagal ekonominį išsivystymą, tiek pagal politinę santvarką ir kultūrą – Afrika daugialypė ir labai skirtinga.

„Man Afrika, pirmiausiai, asocijuojasi su stulbinančia laukine gamta – būtent ji leidžia suvokti Afriką kaip visumą ir į šį žemyną traukia daugumą keliautojų bei suteikia neišdildomų įspūdžių. Nesu mačiusi, kad architektūros paminklai, pastatai sukeltų tiek emocijų, kiek jų užplūsta natūralioje aplinkoje iš arti pamačius liūtą, gepardą ar dramblį. Arba aplankius senąsias gentis, kur žmonių gyvenimo būdas liko nepakitęs nuo neatmenamų laikų, beveik nepaliestas civilizacijos ir mums yra nesuvokiamai kitoks“, – pasakoja kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ bendraįkūrėja G. Štaraitė.

Ji įsitikinusi, kad susipažinimas su kitomis kultūromis – būnant stebėtoju ir nesmerkiant kitoniškumo, praplečia akiratį, ugdo empatiją. Todėl keliautoja skatina išnaudoti visokias progas – net ir pasitaikančias savoje šalyje, kaip, kad Afrikos diena – prisiliesti prie nepažįstamų kultūrų, sužinoti, kuo jie gyvena.

„Nors Afrikoje yra klestinčių didmiesčių, vis dėlto čia daug nesuvokiamo skurdo ir ši realybė dažną šokiruoja. Bet kartu žmonės džiaugiasi gyvenimu – šito iš afrikiečių galėtume pasimokyti. Afrika visada primena, kad, viena vertus, laimė ne turtuose, o kartu – kad mes, europiečiai, turime viską ir dar daugiau, kad būtume laimingi“, – kalba G. Štaraitė ir kartu pažymi, jog manantys, kad Afrikoje yra tik safariai ir skurdas – stipriai klysta.

Pavyzdžiui, Etiopija garsėja senąją civilizaciją menančiomis uolose iškaltomis bažnyčiomis Lalibeloje ir bene didžiausia etninių genčių įvairove. Pietų Afrika pasižymi ir kitokia gamta, ir gerokai aukštesniu ekonominio išsivystymo lygiu su visais europiečiams įprastais civilizacijos atributais. Šiaurinė Afrikos dalis dosni kulinariniais potyriais bei kultūrine atmosfera.

Koks Afrikos skonis?

Pasak G. Štaraitės, Afrikos virtuvė sumišusi su Azijos virtuvės skoniais, paplitusiais kolonijiniais laikais, tačiau apskritai yra itin paprasta ir kukli – patiekalai skirti malšinti alkiui, o ne gurmaniškiems patyrimams. Didesnėje dalyje kontinento kasdienis maistas yra kukurūzų, sorų arba žalių bananų košė, kartais paįvairinama daržovių troškiniais ir gausybe prieskonių.

„Vienas keistų, bet dažnų patiekalų – paprastas daržovių troškinys patiekiamas ant žalių bananų košės. Bananai skinami neprinokę – tokia jų rūšis, išrūkomi ir sutrinami. Kartu su jais valgomi troškiniai  gausiai pagardinami prieskoniais, kad būtų „neutralizuotos“ pavojingos bakterijos. Patiekalai su mėsa gaminami retai – tai laikoma gero gyvenimo požymiu. Mėsos patiekalai įprastesni Pietų Afrikoje ir vienas iš man patinkančių tradicinių patiekalų yra „bobutis“ (bobotie) – aštriai saldus mėsos pyragas gaminamas maišant jautienos faršą su razinomis, prieskoniais ir pieno bei kiaušinių plakiniu“, – kulinarinėmis patirtimis dalinasi G. Štaraitė.

Ji sako, kad maisto požiūriu Afrika jai pirmiausia asocijuojasi su šviežiais vaisiais ir avokadais, kuriuos galima raškyti tiesiai nu medžio.

Pasak Ernestos Dapkienės, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės, Lietuvos parduotuvėse tikrai yra iš Afrikos atkeliavusių produktų. Bene dažniausiai sutinkamas ir geriausiai visiems žinomas – kava. Etiopija laikoma kavos gimtine, tad joje užaugintos kavos pupelės yra plačiai paplitusios. Kita vieta – daržovių ir vaisių skyrius, kur tikrai ne vienas produktas, ypač žiemą, atkeliauja būtent iš Afrikos.

„Norėdami geriau pažinti Afrikos virtuvę, turėtume ieškoti nebūtinai iš Afrikos kilusių produktų, o tų – kurie sudaro jų virtuvės pagrindą. Tai gali būti ir kuskuso bei sorų kruopos, prieskoniai kaip kuminas, aitrieji ir juodieji pipirai, imbieras arba tokie vaisiai kaip bananai ar avokadai, kurie visada yra privaloma mūsų asortimento dalis. Sujungti pažįstamus produktus į autentiškus kitų kultūrų patiekalus yra smagus eksperimentas, kuris gali paskatinti pasidomėti plačiau – pačia šalimi, istorija, papročiais. Maistas gali būti viena iš pažinimo formų, skatinti smalsumą, įkvėpti naujoms žinioms“, – sako E. Dapkienė.

Kulinariniam įkvėpimui – Marokietiškas kuskusas

Tai sveikas patiekalas, kurį tinka pateikti kaip garnyrą prie vištienos ar žuvies arba valgyti vieną lengvai vakarienei.

Reikės: puodelio kuskuso kruopų, poros puodelių verdančio vandens, 25 g šalto sviesto, raudonojo svogūno, arbatinio šaukštelio česnako miltelių, arbatinio šaukštelio malto kumino, arbatinio šaukštelio ciberžolės, žiupsnelio juodųjų pipirų, žiupsnelio druskos, saujos migdolų, saujos razinų, 300 g vyšninių pomidorų, pundelio šviežių petražolių, 5 svogūnų laiškų, 20 ml alyvuogių aliejaus, šaukšto medaus, šviežiai spaustų pusės citrinos sulčių.

Gaminame: Susmulkiname migdolus sumaišome juos su razinomis, užpilame trupučiu karšto vandens, o po 10-15 min. mišinį nusunkiame. Susmulkiname raudonąjį svogūną plonais žiedeliais, įkaitiname keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus, dedame šaukštą medaus ir kepame, kol svogūnai taps minkšti. Viską sumaišome su razinų ir riešutų mišiniu, kumino bei česnako milteliais.

Per pusę supjaustome pomidorus, ant jų paberiame šiek tiek druskos ir pipirų, apšlakstome trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame, kol suminkštėja, o tada dedame į dubenį su svogūnų mišiniu.

Įkaitiname keptuvę su šlakeliu aliejaus, beriame kuskuso kruopas, o tada užpilame verdančiu vandeniu ir įspaudžiame citrinos sulčių. Jeigu reikia, įberiame šiek tiek druskos. Kuskusą kepame ant vidutinės kaitros tol, kol kruopos išbrinks ir taps sausos, birios.

Tada pasiruošiame kepimo formą, į ją dedame sviesto gabalėlius ir beriame visą turinį, įmaišome svogūnų, riešutų ir razinų mišinį, pomidorus bei smulkintus žalumynus. Kepimo formą apdengiame folija ir dedame į įkaitintą orkaitę – kepame 180 laipsnių temperatūroje, maždaug 15-20 min.

Lęšių, špinatų ir kumino sriuba

Reikės: 3-4 valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, poros svogūnų, 4 česnakų skiltelių, arbatinio šaukštelio maltų kalendros sėklų, arbatinio šaukštelio kumino sėklų, 150 g rudųjų arba žaliųjų lęšių, 1,2 litro daržovių sultinio, 200 g špinatų, šviežiai spaustų citrinos sulčių,

4 valgomųjų šaukštų natūralaus jogurto, 25 g kedrų riešutų.

Gaminame: Dideliame puode įkaitiname 3 valgomuosius  šaukštus alyvuogių aliejaus ir suberiame griežinėliais supjaustytus svogūnus. Kepame maždaug 8-10 minučių, kol svogūnai suminkštės. Iš puodo išimame pusę svogūnų ir juos atidedame. Puode paliktus svogūnus ir toliau kepame ant nedidelės kaitros dar 10-15 minučių, kol jie taps sodriai rudi, saldūs ir karamelizuosis. Baigus kepti išimame juos ir atidedami garnyrui.

Nekaramelizuotus svogūnus grąžiname į keptuvę, suberiame smulkintą česnaką, kalendras, kuminą, lęšius ir kepame maždaug 1-2 minutes. Tuomet supilame sultinį, jį užverdame,  sumažiname ugnį ir neuždengę dangčiu leidžiame švelniai troškintis maždaug 30 minučių, kol lęšiai suminkštės. Tuomet beriame špinatus ir apverdame.

Pusę sriubos turinio pilame į elektrinį trintuvą, suplakame iki tyrės ir pilame atgal į puodą. Viską išmaišome, pagal skonį, pagardiname citrinos sultimis, druska ir juodaisiais pipirais.

Padalinkite sriubą į 4 dubenėlius. Į kiekvieną iš jų įdėkite po vieną natūralaus jogurto šaukštą, o ant viršaus užberkite keletą kedrų riešutų bei pakepintų svogūnų.

Apie prekybos tinklą „Maxima“

Tradicinės lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ stiprybės – mažos kainos ir platus, ypač lietuviškų prekių, pasirinkimas. Tinklą valdanti bendrovė „Maxima LT“ yra didžiausia lietuviško kapitalo įmonė, viena didžiausių mokesčių mokėtojų bei didžiausia darbo vietų kūrėja šalyje. Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei pustrečio šimto „Maximos“ parduotuvių, kuriose dirba apie 13 tūkst. darbuotojų ir kasdien apsilanko daugiau nei 400 tūkst. klientų.

Pranešimą paskelbė: Rūta Pastarnokienė, UAB „Fabula ir partneriai“
Knygos apie Afriką autorė: žemyno virtuvė kukli, sumišusi su Azijos virtuvės skoniais