Įvairūs

Ismailas: Irane mūsų laukia viena lemtis – kankinimai ir vieša egzekucija

Ismailas (Ismail) vos su keliais daiktais ir drabužiais į Lietuvą atvyko drauge su žmona ir beveik trejų metukų dukra – jie kurdų šeima iš Irano. Iki tol Irane vyras buvo nedidelės maisto produktų parduotuvės savininkas ir, kaip pats sako, jam sekėsi visai neblogai. Tačiau situacija greitai pasikeitė ir priimti sprendimą išvykti iš gimtosios šalies jam teko per naktį. „Paaiškėjus informacijai apie mano šeimą, žinojau, kad turime nedelsdami išvykti, nes mums iškilo persekiojimo ir, galimai, net susidorojimo grėsmė. Negalėjau rizikuoti savo dukros ir žmonos gyvybėmis“, – pasakoja 26-erių metų vyriškis, jau daugiau nei du mėnesius gyvenantis vienoje iš migrantų apgyvendinimo stovyklų Lietuvoje.

Ismailas buvo vos aštuonerių, kai jo šeima neteko maitintojo – autoavarijoje žuvo jo tėvas. Tuomet šeimoje jie liko trise: jis pats, vyresnis jo brolis (kuriam tuo metu buvo 14-a metų) ir jų mama, tos pačios avarijos metu patyrusi sunkių sužalojimų ir nuo to laiko sunkiai vaikštanti.

Vyresniam broliui teko subręsti anksti: būdamas keturiolikos, jis perėmė tėvo iki tol valdytą verslą – maisto prekių parduotuvę. O kai jaunėliui Ismailui suėjo 16-ka, ši estafetė perėjo jam, kadangi šeima iš dalies neteko ir vyresnio sūnaus. Jį, kaip pasakoja Ismailas, pasiglemžė kalnai ir kova už kurdų teises.

„Mes su broliu užaugome našlaičiais, tad gyvenimas buvo nelengvas. Tuo metu, kai į mūsų gyvenvietę atvyko kurdų partijos, kovojančios prieš Irano režimą, atstovai ir pasiūlė mano broliui tapti jų nariu, jis tebuvo 22-jų metų jaunuolis. Jie daug pasakojo apie tai, kad ketina kovoti už kurdų teises, siekti geresnių sąlygų mums visiems ir kautis dėl to, kad kurdai būtų stipri tauta. Jeigu tuo metu būtume turėję tėvą, tikiu, kad jis būtų pataręs mano broliui to nedaryti. Tačiau brolis nusprendė griebtis ginklo ir ginti savo tautą“, – pasakoja Ismailas.

Pasak vyro, jo brolis, tapęs Irano režimo uždraustos partijos nariu, turėjo pasitraukti į kalnus, ir jau dešimtį metų slapstosi kalnų teritorijoje ties siena su Iraku. Tad per tą laiką Ismailas sakosi slaptai matęs brolį vos porą kartų.

Išėjus broliui ir likus dviese su mama, jam pavyko išvystyti prekybą, vesti ir susilaukti dukros.

Ismailas sako, kad ilgą laiką jie jautėsi saugūs, nes jei paklūsti Irano įstatymams ir nepalaikai ryšių su oponuojančių grupuočių nariais bei nekritikuoji režimo, Irane gali gyventi sąlyginai ramiai. Iki šiol jis ir jo šeima tokiais oficialiai ir atrodė.

Lemtinga naktis

„Per tuos dešimt metų savo brolį mačiau vos porą kartų. Tačiau, suprantama, kad jam ir jo bendražygiams kalnuose nuolat trūkdavo maisto – aliejaus, ryžių ir kitų produktų išsimaitinti. Tad aš tuos produktus iš savo parduotuvės slapta perduodavau tarpininkams, kad jie nugabentų broliui. Neseniai sužinojau, kad abu  tarpininkai buvo sučiupti Irano valdžios ir įkalinti. Tik laiko klausimas, kada jie kankinami palūš ir išduos mane“, – sako vyras. Todėl sprendimą bėgti ir saugoti šeimą jis priėmė daug negalvodamas.

Pasak Ismailo, partija, kuriai priklauso jo brolis, Irane yra uždrausta, jos narių veikla traktuojama kaip nepaklusimas režimui. Šios partijos nariai yra „medžiojami“, o pakliuvus į rankas valdžiai, jų laukia kalėjimas, kankinimai ir dažniausiai mirtis. Tai gali būti ir vieša egzekucija miesto gatvėje arba aikštėje, siekiant įbauginti kitus, kad jie nedrįstų priešintis ar oponuoti valdžiai. Panašus likimas laukia ir tų, kurie padeda šiai partijai.

„Tarp pačių kurdų Irane negali būti tikras, kuris dirba režimui ir šnipinėja valdžiai. Net tarp tavo paties giminaičių gali būti raportuojančių režimo atstovams. Valdžia moka didelius pinigus už kiekvieną gandą ir net tokią informaciją, kas ką apie valdžią pasakė blogai, – pasakoja vyras. – Tad vos išgirdęs, kad valdžiai į rankas pakliuvo mane galintys išduoti žmonės, priėmiau sprendimą bėgti su šeima iš šalies – sugriebę kažkiek drabužių bei visas turimas santaupas, mes per vieną naktį palikome Iraną. Lietuvą pasiekėme su nedideliu kiekiu daiktų ir likusiais 100 eurų“.

Svarbiausia – dukros ateitis

Ismailas sako visų pirma norintis saugios ateities savo šeimai: „Man svarbiausia, kad turėtume, kur gyventi ir kad mano dukra būtų saugi. Tiesa, neturiu daug žinių, kokios būtų mano galimybės rasti darbą Europoje, bet jeigu galėčiau atidaryti čia parduotuvę ir daryti tai, kuo užsiėmiau savo šalyje, tai būtų pats nuostabiausias dalykas. Šioje srityje esu ekspertas ir žinau kaip bendrauti su pirkėjais“, – pasakoja kurdų kilmės vyras.

Jis sako suprantantis, jog visų pirma reikėtų išmokti kalbą – juk negali nieko parduoti, jei nemoki net pasakyti prekės kainos ta kalba, kurią suprastų pirkėjas.

„Žinau daug pavyzdžių, kad pabėgėlių stovyklose žmonės gyvena ir po dvejus, ir po ketverius metus ar ilgiau. Savęs klausiu – ar ir mano šeimos laukia tokia ateitis? Tačiau pagalvojus apie grįžimą į Iraną, rinkčiausi geriau visą gyvenimą čia, nei kalėjimą gimtinėje“, – sako Ismailas.

Žmogiškumas svarbiausia

Lietuvos Raudonasis Kryžius drauge su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis jau trečią mėnesį reguliariai lankosi migrantų sulaikymo bei apgyvendinimo vietose, kur ir susipažino su Ismailu.

„Išgirdus tokias istorijas, tik dar kartą įsitikini, kad yra priežastys, kodėl žmonės su mažais vaikais rankose palieka savo namus ir savo šalį. Šiandien daug tokių žmonių kaip Ismailas glaudžiasi mūsų šalyje ir jiems labai reikia pagalbos. Nelikime abejingi ir padėkime!“, – ragina Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė.

Savo pasirinktą sumą, kuri bus skirta pagrindiniams pažeidžiamų žmonių poreikiams atliepti, galima aukoti čia: https://donation.redcross.lt/zmogiskumassvarbiausia

Visos surinktos lėšos bus skiriamos pirmojo būtinumo higienos priemonėms, pieno mišiniams bei kitiems kūdikių ir vaikų produktams, aprangai ir avalynei šaltajam sezonui bei pagalbos organizavimui.

Daugiau informacijos apie visas pagalbos galimybes migrantams ieškokite čia.

Pranešimą paskelbė: Evelina Mišeikytė, Komunikacijos agentūra „Penkiolika minučių iki vidurnakčio“