Įvairūs

Aplinkosaugininkas: pažeidėjai „apsauginiais“ kviesdavosi ir tuometinius banditus

„Dažnai tekdavo eiti per silpną traškantį ledą, nakties tamsoje plaukti valtimi vadovaujantis intuicija ir sunkiai įžvelgiamais šešėliais. Per reidus su policininkais esame sulaikę pažeidėjų, kurie „apsauginiais“ kviesdavosi banditus iš didesnių miestų“, – prisimena  kone 30 metų aplinkosaugininku dirbantis Bronius Vygelis. „Kartą sulaikėme pažeidėją, mėginantį ungurine gaudykle neteisėtai upelyje žvejoti migruojančius ungurius. Jis džiaugėsi, kad nebus sumuštas, nes prieš parą buvo pakliuvęs kitų brakonierių „apsaugininkams“ ir šie negailėdami pakrovė jam malkų“, – pasakoja B. Vygelis.

– Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės srityje dirbate daugiau nei 30 metų, dirbti pradėjote pereinamuoju laikotarpiu, griūvant Sovietų Sąjungai. Koks buvo požiūris į aplinkos apsaugą sovietmečio pabaigoje?

– Tuo metu visuomenei aplinkosauga buvo pristatoma šiek tiek iškreiptai ir gana siaurai, iš esmės didžiausias dėmesys buvo skiriamas gyvosios gamtos apsaugai – kovai su brakonieriavimu. Nors iš tiesų aplinkosaugininkai vykdė ir kitas jiems pavestas privalomas funkcijas. Tenka pripažinti, kad, baigiantis sovietmečiui ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, brakonieriavimo mastai buvo dideli. Manau, tai lėmė kelios priežastys. Pagrindinė – sovietmečiu susiformavęs požiūris, kad gamta yra visų ir iš jos, kol nenutvėrė už rankos, imk, kiek gali. O ir už rankos ne taip jau lengva būdavo nutverti, nes neturėjome reikiamų techninių priemonių.

Buvome jauni, energingi, norėjome dirbti, todėl laiko neskaičiuodavome – darbe praleisdavome po 15–16 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis į reidus kviesdavome ir neetatinius gamtos apsaugos inspektorius. Tarnybiniai automobiliai buvo seni, nuolat gesdavo, į autoservisą važiuoti nebuvo lėšų, todėl remontuodavome juos patys, juo labiau kad niekam nerūpėjo – sugebi ar ne.

– Nemažai žmonių mano, kad aplinkosauginė padėtis dabar prastesnė. Kokia jūsų nuomonė?

– Nors brakonieriavimo atvejų pasitaiko, nesu linkęs manyti, kad brakonieriavimo, tyčinės taršos mastai dideli ir augantys. Žinoma, kad užkardytume pažeidimus, reikia dirbti, bet dabar rūpinamasi, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turėtų tinkamas technines priemones, organizuojami specialieji mokymai. Sovietmečio pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje mes, dabartiniai aplinkosaugos veteranai, tokių galimybių neturėjome. Visuomenės švietimas, kaimyninių ES šalių pavyzdžiai, teisinės priemonės skatina žmonių sąmoningumą. Pavyzdžiui, kai Baudžiamajame kodekse buvo įvestos pataisos dėl elektros žvejybos priemonių naudojimo, ši neteisėta veikla iš esmės sunyko.

Gaila, kad susiduriame su iškreipta nuomone, jog savo darbą atliekame paviršutiniškai. Tačiau iš tikrųjų didelė tyčinė aplinkos tarša dažnai slepiama išmaniomis priemonėmis ir technologijomis, specialiai klaidinami kontroliuojantys pareigūnai, sukuriami nusikalstami modeliai, susiję su kitomis nusikalstamos veikos rūšimis, kurių nebeapima aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų kompetencija – čia reikia visai kitų teisinių ir techninių priemonių, todėl bendradarbiaujame su policija, kitomis ikiteisminio tyrimo institucijomis.

– Aplinkosaugininko darbas tikriausiai ne mažiau pavojingas nei policijos pareigūno?

– Tenka pripažinti, kad aplinkosaugininko darbas gana pavojingas, bet džiaugiamės, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė ir bandymų pasipriešinti jėga ar net ginklu vis mažiau. Reikia dėkoti likimui, kad kėsinimųsi pasipriešinti ginklu neteko daug patirti – dažniau tai būdavo grasinimai, o ne praktiniai išpuoliai. Nepriklausomybės pradžioje buvome pagal galimybes apginkluoti – net automatiniais koviniais šaunamaisiais ginklais (tai net įžūlius pažeidėjus drausmino). Be to, labai džiaugiuosi, kad per šitiek metų neteko prieš asmenį panaudoti tarnybinio šaunamojo ginklo.

Dažnai tekdavo eiti per silpną traškantį ledą, nakties tamsoje plaukti valtimi vadovaujantis intuicija ir sunkiai įžvelgiamais šešėliais. Ne kartą teko atlikti bendrus reidus su policijos pareigūnais – sulaikyti įžūlius pažeidėjus, kurie kai kada „apsaugininkais“ pasikviesdavo tuometinius banditus iš didesnių miestų.

Įsimintinas atvejis Zarasų rajone, kai sulaikėme pažeidėją, mėginantį ungurine gaudykle neteisėtai upelyje žvejoti migruojančius ungurius. Jis mums džiaugėsi, kad nebus sumuštas, nes prieš parą buvo pakliuvęs kitų brakonierių „apsaugininkams“ ir šie nesigailėdami jam pakrovė malkų. Tą patį vakarą bendromis mūsų ir policijos darbuotojų pastangomis neutralizuota ir „nelaimėlio“ įvardinta nelegali brakonierių „apsaugos“ komanda.

Pavojingiausia, ko gero, būdavo sulaikant automobiliais po laukus važinėjančius, medžiojančius prožektoriais pasišviečiant iš automobilio ir šaunamaisiais (dažnai ir graižtviniais) ginklais apsiginklavusius pažeidėjus. Sulaikymo metu pažeidėjų automobilyje beveik visada būdavo užtaisytas ginklas. Sakoma – bent kartą metuose ir lazda iššauna, todėl tekdavo imtis ypatingų apsaugos priemonių, kad tik nenuaidėtų atsitiktinis lemtingas šūvis.

Būdavo ir mėginimų per pavasario polaidį pasislėpti lediniame vandenyje. Kartą vienas toks „narsuolis“ kentėjo tol, kol nebeištvėrė – pats atėjo pas mus ir išsipasakojo nuotykius. Kiti nenaudėliai, Molėtų r. žuvininkystės ūkio tvenkiniuose prisigaudę didžiulių karpių, mėgindami pasprukti nuo pareigūnų, maišus su karpiais mėtė tiesiai po ratais įkandin važiuojančiam aplinkosaugininkų tarnybiniam automobiliui. Pažeidėjai per mišką lėkė dideliu greičiu, automobilis trankėsi per medžių šaknis ir galiausiai sulūžo. Taigi mėginimas pabėgti pasibaigė kone komiškai. Beliko surinkti ant kelio išmėtytas ir sulūžusiame automobilyje likusias žuvis, jas suskaičiuoti ir pažeidimą įforminti.

– Kadangi šitiek metų dirbate aplinkosaugininku, vadinasi, jaučiate, kad jūsų veikla prasminga. Papasakokite apie situacijas, kai širdis džiaugėsi matant rezultatus.

– Darbas pagal įgytą specialybę statybos organizacijose sovietmečiu dėl daugelio aplinkybių nebuvo labai patrauklus, o aplinkos apsaugos srityje pajutau, kad radau mėgstamą ir prasmingą, nors ir sunkų, darbą. Noriu pasidžiaugti Utenos regiono aplinkosaugininkų kolektyvinio darbo rezultatais. Gana sėkmingai susitvarkėme su sovietmečio taršos objektais: po laukus išsimėčiusiais netvarkingais ir niekam nereikalingais pesticidų sandėliais, apleistais giluminiais vandens gręžiniais, anksčiau priklausiusiems žemės ūkio gamybiniams objektams, kaimo buitinių ir visokių kitokių atliekų sąvartynais. Didelius, tačiau iš šalies ne visada matomus darbus atlikome tvarkydami bankrutavusio atliekų tvarkytojo „Ūrus ir Ko“ pavojingas atliekas. Šį darbą atliekame daug metų – sutvarkytos pačios pavojingiausios ir po atviru dangumi paliktos pavojingos atliekos. Nuveikta tikrai daug.

– Esate dar ir nardymo meistras. Kaip seniai pradėjote nardyti?

– Nardžiau su kauke, vamzdeliu ir plaukmenimis nuo vaikystės. Užaugau mažame miestelyje ant Šventosios kranto. Upėje – švarus ir skaidrus vanduo, todėl mus, miestelio berniokus, jis ir paviliojo. Nardyti su įranga pradėjau vietos laikraštyje pastebėjęs nardymo instruktoriaus skelbimą. Tiesa, prieš tai buvau patyręs laimingai pasibaigusį nuotykį (nardžiau su skolinta sena ir gana nepatikima įranga), bet nardyti vis tiek rūpėjo ir nenorėjau tuo užsiimti nemokšiškai. Taigi naru mėgėju tapau 2008 m., o profesionalu – gana neseniai, 2015-aisiais.

Nardydami mes patenkame į neįprastą, bet patrauklią aplinką, kurioje esame laisvi, pajuntame tylą, ramybę, nesvarumo būklę. Tačiau vanduo neatleidžia neatsargaus ir nevalyvo elgesio, privalu jausti atsakomybę už save ir už partnerį. Nardant palieka slegiančios mintys, o gamta suteikia energijos. Labai patinka mokyti nardyti vaikus – jie taip nuoširdžiai džiaugiasi po vandeniu pamatytais vaizdais, įgytomis patirtimis.

Beje, dauguma nardytojų įsitikinę, kad aplinkosauga ir nardymas tarpusavyje labai susiję. Vanduo, jame esanti augmenija ir gyvūnija – natūrali, dažniausiai nepakeista, nesudarkyta gamtos vienybė ir ramybė, atgaiva sielai ir kūnui. Labai apmaudu, kai po vandeniu patenkame į atliekomis užterštas akvatorijas. Tuomet su bendraminčiais stengiamės jas išvalyti ir sugrąžinti pirminę būklę, pavyzdžiui, nuo valėme Zarasaičio, Zaraso, Labės, Dauniškio, Utenėlio ir kitus ežerus. Alaušo ežere, padedami mokslininko ichtiologo Egidijaus Bukelskio ir jo kolegų, įgyvendinome ES lėšomis remiamą vietos projektą – įrengėme dirbtines nerštavietes, ypač tinkamas neršti ešeriams.

– Kovo 11-ąją paminėjote Alaušo ežere – surengėte vėliavos plukdymo akciją. Kaip gimė ši mintis?

– Ši mintis – pajusti Lietuvos vėliavos plastiką vandenyje, narams įprastoje stichijoje, – gimė Utenos nardymo klubo vadovui Andriui Albrikui. Jis taip vaizdingai ir emocingai išdėstė šią, ko gero, ilgai brandintą idėją, kad nepritariančių ar prieštaraujančių nebuvo – sumanymas visus sužavėjo. Kadangi vanduo už orą daug tankesnis, jame galioja savi fizikos dėsniai, kurių laikantis vėliava plazda ir skleidžia plastikos laisvę, plukdyti vėliavą ir drauge su ja panerti nebuvo paprasta. Asmeninis mano indėlis šioje akcijoje nedidelis – šiek tiek organizacinių reikalų.

– Kokių principų laikotės ne tik kaip gamtosaugininkas ir niekada neatsisakysite?

– Didžioji Meilė prasideda nuo paprastų kasdieninių dalykų. Nieko vertas žmogus, nemylintis savęs, savo artimo. Kol jis nepamils liauno medelio, upelio čiurlenimo, vėjo dvelksmo, bitės dūzgimo, tol nesugebės pamilti savęs, savo artimo, Tėvynės. Mylėti turime visa, kas mus supa – gamtą ir žmones. To turime mokytis nuo mažų dienų ir pradėti nuo mažų dalykų – nuo inkilo, lesyklėlės paukšteliui. O tada ateisime iki didesnių ir Didelių mūsų dėmesio objektų. Meilės sau, artimam žmogui, Tėvynei ir Gamtai negalima skaidyti dalimis, vertinti atskirai. Manau, jei žmogaus širdyje gyvena meilė, ji apima viską. Kitaip esi šaltas akmuo ir nemyli nieko. Galima apsimesti, įsivaizduoti ar deklaruoti, bet tai bus netiesa.

Tekstas Jurgitos Jasiūnienės (AAD prie AM)

Pranešimą paskelbė: Jurgita Jasiūnienė, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos