Lietuvis Norvegijoje – pastaruoju metu pasidarė itin dažna frazė. Daug mūsų tautiečių traukia į šiaurę ieškoti geresnio gyvenimo, bėgdami nuo sunkaus gyvenimo, siekdami užsidirbti pinigų, išlaikyti šeimą ar tiesiog ieškodami nuotykių. Toks išvykimas vieniems baigiasi gana greitai – pavyzdžiui, padirbo studentas porą vasaros mėnesių Norvegijoje ir jau laimingas grįžta namo, susitaupęs kelis tūkstantėlius. Na o kiti važiuoja pusmečiui, metams ar ilgiau. Kai kurie ir visam gyvenimui. O ko norėti? Atlyginimai ten daug didesni nei Lietuvoje, pragyvenimo lygis daug aukštesnis, o nedarbo lygis rekordinis visoje Europoje. Kas nenorėtų gyventi tokioje šalyje? Žinoma, visi norėtume, tik daugelio netenkina viena sąlyga – ten ne mūsų gimtinė.
Ir visgi, norint ar nenorint kai kuriems tenka palikti gimtinę ir iškeliauti į šią tolimą šalį. Ką ten, tolimą, įlipus į lėktuvą, jau po pusantros valandos galima atsidurti Norvegijoje. Bet ar tūlas lietuvis, gyvendamas svečioje šalyje, jaučiasi lyg būdamas visai šalia savo gimtinės? Ne. Ne, ne. Svetima kalba, kita kultūra, visai Lietuvos neprimenantys gamtovaizdžiai atitolina juos nuo namų ir ramesnėmis valandėlėmis verčia prisiminti namus ir ten likusius artimus žmones. Dar gerai, kai šalyje yra lietuvių bendruomenės. Daug žmonių, norinčių išsaugoti savo kalbą, papročius, renkasi į tokias bendruomenes ir leidžia laiką kartu su savo tėvynainiais. Ir tai reikalinga. Tikrai reikalinga, juk jei niekas nepasiilgtų namų, tuomet ar burtųsi lietuviai į tokias bendruomenes? Ar rengtų ten lietuviškus renginius, šokius, dainuotų lietuviškas dainas? Žmogaus pinigais nepapirksi, na bent jau ne kiekvieno.
Daugelis žmonių nesijaučia „pilni“, kai nėra savo gimtojoje šalyje ar bent jau nėra su savo tėvynainiais. Tad kas gi belieka? Pigus „Ryanair‘o“ bilietas namo savaitgaliui. Grįžti vienam savaitgaliui namo, tuo labai pradžiugindamas draugus ir artimuosius ir po poros dienų vėl sėdi į lėktuvą pilną tos pačios lemties lietuvių. Ir taip greitai prabėga tas laikas, praleistas namuose, kai pusę metų ten nebuvai. O išvykstant vėl apninka niūrios nuotaikos. Ar tai verta „geresnio“ gyvenimo svetur? „Geresnio“ kabutėse, nes ten gyvenimas ten gal ir paprastesnis, lengviau sudurti galą su galu, bet ar gyvenimas be draugų ir artimųjų gali būti iš tikrųjų geresnis? Ar nenorėtų lietuviai Norvegijoje grįžti namo ir įsikurti pagaliau čia, gimtinėje? Turbūt daugelis ir norėtų, bet pripratimas prie lengvesnio gyvenimo ir nepakeliamos mintys, kaip reiks gyventi Lietuvoje juos stabdo. O visgi, žmogaus galimybės yra neribotos ir tikrai norintys, gali kurti gyvenimą ir čia, Lietuvoje. Galbūt sunkiau nei svetur, bet užtat gimtinėje, tarp savų žmonių.
