Sėdžiu virtuvėje ant stalo ir spoksau į Luką. Per jo tamsiai rudus plaukus, kurie pirmas kartas krinta ant akių, vos galiu matyti liūdną žvilgsnį. Matau, kaip mano vaikinas stengiasi ant manęs pykti, tačiau vargšeliui neišeina, nors tu ką. Jam niekada neišeina ant manęs pykti, todėl dažniausiai pyktį pakeičia liūdesys. O liūdesio Lukas nemėgsta parodyti. Taigi, dabar ponas kietuolis eilinį kartą bando pasislėpti po savo plaukais. Nusijuokiu ir liuokteliu nuo stalo. – Ei, tu rūkei? – nustebusi šūkteliu, kai prieinu arčiau ir užuodžiu rūkalų kvapą. – Ne. Tik stovėjau šalia Vygio. Tyliai atsako ir vėl užsisklendžia savyje. Žinau, kad Lukas sako tiesą. Per tą laiką, kurį praleidome kartu, jau gerai sugebėjau…